„Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, <…>. Aš kalbu apie Lietuvą–padavimų ir poezijos kraštą.“ Šie Nobelio premijos laureato Č. Milošo žodžiai labiausiai tinka netradicinei lietuvių kalbos pamokai 6 klasėje „Žeimelio apylinkių mitologinės vietos“. Prisiskaitę padavimų ir sakmių, šeštokai birželio 4 dieną išvažiavo apžiūrėti mūsų krašte esančių Pašvitinio Velnio akmenų. Pasak padavimo, velnias nešęs labai didelį akmenį ir norėjęs sudaužyti Pašvitinio bažnyčią, bet užgiedojęs gaidys, velnias akmenį išmetęs, o šis suskilęs į tris dalis ir nukritęs mūsų apylinkėse. Pirmasis Velnio akmuo randamas netoli Liesų kaimo Ąžuolynės miške, antrasis – Kremblių Velnio akmuo yra Kremblių miške, o trečiasis, pats didžiausias, Buletiškio Velnio akmuo pasislėpęs Buletiškio miške.
Nelengva, oi, kaip nelengva rasti mūsų pelkėtuose miškuose šiuos net nepažymėtus, bet labai įspūdingus akmenis, bet kas labai stengiasi, tam ir sekasi. Jau buvome praradę viltį rasti patį didžiausią akmenį, bet įvyko tikras stebuklas – prie mūsų, beklaidžiojančių pamiškėm, privažiavo Žeimelio girininkas A. Plakbarzdis ir ne tik parodė kelią, bet ir palydėjo, ir papasakojo, ir padėjo pamatuoti 2 metrų aukščio, 13 metrų apimties Buletiškio akmenį. Miškininkas papasakojo ir apie Kremblių akmenį, bet jo ieškoti nepatarė. O Liesų akmenį, dar labiau pasislėpusį miške, rasti buvo lengva – šeštokė Emutė Adomaitytė iš Liesų jau puikiai žinojo kelią per Ąžuolynę ir greitai nuvedė prie tikro gamtos paminklo. Daug ėjome, bet džiaugėmės savo sėkme ir tuo, kad mūsų krašte yra tokių gamtos stebuklų, apipintų legendomis, nepaliestų žmogaus, kad gaivus vėjelis gaivino tokią karštą dieną.
Šios išvykos metu dar aplankėme Pelaniškių piliakalnį ir ūkininko G. Ališausko gražiąją sodybą.
Lietuvių k. mokytoja V. Songailienė
no images were found
