Prieš daug daug metų, net nepamenu prieš kiek, aš buvau labai gražus, ryškus, mylimas žaisliukas Kalėdų eglutei. Laikas ėjo, kapsėjo, bėgo, lėkė… Praėjo nemažai laiko, net nesuvokiu kiek… Tapau apraižytas, nublukęs, nenusakomos spalvos. Bet vis dar Kalėdų eglutės žaisliukas. Dar po metų manęs niekas nebepakabino ant šakelės… Likau tūnoti dėžėje su kitais aptrintais, nebetinkančiais puošimui eglutės žaisliukais. Atsidūriau seno namo palėpėje. Norėjau tik miegoti… Bet kartą į palėpę užlipo mano senųjų šeimininkų anūkai. Vaikai paėmė mane iš dėžės, nusinešė į šiltą, kalėdinėmis lempelėmis papuoštą kambarį… Jie iš manęs padarė visiškai naują, gražų, spindintį Kalėdų eglutės žaisliuką. Girdėjau, kaip jie pašnibždomis kalbėjo: nudažysim baltai… servetėlės… dekupažas… nuimk visus sluoksnius… tik švelniai liesk teptuku…
Ir štai! Dabar aš toks– naujas, ryškus, gražus Kalėdų eglutės žaisliukas. Jaučiuosi laimingas. Vaikai man leido gyventi antrą gyvenimą. Kas gali būti gražesnio?
Eglutės žaisliuko pasakojimą sukūrė ketvirtokai, o užrašė jų mokytoja Rasa Orlienė
no images were found
